Lietui atspari striukė, dėmėms atsparus kilimas ar neperšlampami batai – patogūs kasdieniai sprendimai, prie kurių esame įpratę. Tačiau patogumas turi kainą – tokias savybes gaminiams suteikia PFAS (perfluoralkilintos ir polifluoralkilintos medžiagos), dar vadinamos „amžinaisiais chemikalais“. Dėl išskirtinio atsparumo jos dešimtmečius buvo plačiai naudojamos įvairiuose gaminiuose, o šiandien vis dažniau įvardijamos kaip viena didžiausių ilgalaikės cheminės taršos problemų.
PFAS tekstilėje – nematoma problema
Daugelis žmonių PFAS pirmiausia sieja su nepridegančia tefloninių keptuvių danga, tačiau retas žino, kad būtent tekstilės pramonė sunaudoja apie 35 proc. visų pasaulyje naudojamų PFAS. Europos aplinkos agentūros (EEA) duomenimis, Europos tekstilės sektoriuje kasmet panaudojama nuo 41 tūkst. iki 143 tūkst. tonų šių cheminių medžiagų.
PFAS naudojamos siekiant suteikti gaminiams atsparumo vandeniui, dėmėms, riebalams ar purvui savybių. Jų galima aptikti lietaus drabužiuose, sportinėje aprangoje, darbo drabužiuose, avalynėje, kilimuose ir techninės paskirties tekstilėje.
Dėl didelio patvarumo PFAS aplinkoje skyla labai lėtai, gali kauptis gamtoje ir gyvuose organizmuose, o dalis šių junginių siejami su galimu neigiamu poveikiu žmonių sveikatai. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne tik tam, kaip tekstilę surinkti ir perdirbti, bet ir kokios medžiagos naudojamos jai gaminti.
„Pirkdamas neperšlampamą striukę ar dėmėms atsparų gaminį vartotojas dažniausiai net nežino, kokios cheminės medžiagos jam suteikia šias savybes, todėl PFAS problemos negalime palikti spręsti vien vartotojui ar atliekų tvarkytojams. Jei norime mažinti šių itin patvarių medžiagų patekimą į aplinką, pirmiausia turime mažinti nebūtiną jų naudojimą pačiuose gaminiuose“, – sako viešosios įstaigos „Tekstilės tvarkymas“ vadovė Kristina Juškevičienė.
Europa griežtina požiūrį į PFAS
Šiuo metu tekstilės sektoriuje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik atliekų surinkimui ir perdirbimui, bet ir pačių gaminių sudėčiai – kokios medžiagos naudojamos gamyboje, ar gaminiai yra ilgaamžiai ir kokios jų panaudojimo galimybės pasibaigus naudojimo laikui.
Šis požiūrio pokytis atsispindi ir ES reguliavime – ekologinio projektavimo reglamente (ESPR), skaitmeniniame produkto pase (DPP) bei išplėstinės gamintojo atsakomybės (EPR) sistemose. 2020 m. priimtoje Tvarumo chemijos strategijoje numatytas siekis atsisakyti nebūtino PFAS naudojimo.
Iki šiol ES reguliavimo priemonės daugiausia buvo taikomos atskiroms PFAS medžiagoms arba jų grupėms, tačiau penkių Europos šalių – Danijos, Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Švedijos – pasiūlytas visuotinis PFAS ribojimas apimtų visą šių medžiagų grupę, įskaitant polimerines PFAS, kas galėtų reikšmingai sumažinti jų naudojimą tekstilės tiekimo grandinėje.
Prancūzijoje PFAS ribojimai drabužiams, avalynei ir impregnavimo priemonėms jau taikomi nuo 2026 m. sausio 1 d., o Danijoje naujų PFAS turinčių vartotojams skirtų drabužių, avalynės ir impregnavimo priemonių importo bei pardavimo draudimas taikomas nuo 2026 m. liepos 1 d. Europos Komisija taip pat toliau skiria dėmesį PFAS problemai ir ES mastu rengiamam platesniam šių medžiagų ribojimui.
„Ateityje tekstilės gaminio vertę lems ne tik jo kaina ar dizainas, bet ir tai, kokios medžiagos buvo naudojamos jį gaminant, kiek ilgai jis tarnaus ir ar pasibaigus naudojimui galės būti pakartotinai panaudotas ar perdirbtas. PFAS problema tekstilėje aiškiai parodo, kad apie gaminio poveikį aplinkai turime galvoti dar jo gamybos etape, o ne tik tuomet, kai jis tampa atlieka“, – sako K. Juškevičienė.
Gamintojų atsakomybė keis tekstilės atliekų sistemą
2025 metais Europos Parlamentas priėmė Atliekų pagrindų direktyvos pakeitimus, kuriais visoje ES išplečiama tekstilės gamintojų atsakomybė. Gamintojai ir importuotojai turės rūpintis gaminiu per visą jo gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki surinkimo, pakartotinio naudojimo ir perdirbimo. Į Lietuvos teisę šie reikalavimai turės būti perkelti ne vėliau kaip iki 2027 m. birželio.
Lietuvoje šiems pokyčiams jau ruošiamasi – Aplinkos ministerija yra parengusi teisės aktų projektų paketą, kuriuo siūloma įtvirtinti išplėstinę tekstilės gaminių gamintojų ir importuotojų atsakomybę. Pagal parengtus projektus naujoji sistema pradėtų veikti nuo 2028 m. sausio 1 d.
„Gamintojų ir importuotojų atsakomybės įvedimas reiškia, kad tekstilės atliekų tvarkymas nebebus tik savivaldybių ar atliekų tvarkytojų klausimas. Prie sistemos finansavimo ir jos veikimo turės prisidėti ir tie, kurie tekstilės gaminius pateikia rinkai. Tai svarbus pokytis kuriant veikiančią žiedinę tekstilės sistemą Lietuvoje“, – pabrėžia K. Juškevičienė.
