Visas plastikas yra blogis, perdirbimas sukelia papildomą žalą aplinkai, kartą jau nuskenuotą tarą galima skenuoti dar šimtus kartų – šie ir daug kitų mitų vis dar yra dažnai girdimi mūsų visuomenėje. Taip pat žmonės abejoja plastiko perdirbimo efektyvumu, pačios perdirbimo sistemos skaidrumu. Tačiau ekspertai tikina, kad kai kurie gyventojų nuogąstavimai yra visai nepagrįsti.
Europos agentūra „Eurostat“ praėjusių metų pabaigoje paskelbė naujausią atliekų tvarkymo statistiką ir pranešė, kad ES daugiausia plastiko pakuočių 2017 m. perdirbo Lietuva – net 74 proc. Tačiau Pakuočių tvarkymo organizacijos (PTO) duomenimis, net 70 proc. į rinką iš gamintojų į vartotojų rankas patenkančių plastiko pakuočių yra pagamintos iš sunkiai perdirbamo plastiko.
Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis sako, kad tokie duomenys apie plastiko perdirbimą Lietuvoje kelia abejonių. „Pirmiausia duomenys kelia abejonių jau vien dėl to, kad Lietuva lenkia gerokai pažangesnėmis atliekų tvarkymo srityje laikomas Skandinavijos šalis ar Vokietiją. Be to, tikrai ne visos plastiko pakuotės dėl jų sudėties ir kokybės (plastikas gali būti daugiasluoksnis, kombinuotas su popieriumi ir pan.) lengvai yra perdirbamos. Dėl to pasiekti tokį aukštą (74 proc.) plastiko pakuočių perdirbimo rodiklį būtų ganėtinai ambicingas uždavinys daugumai Europos ir pasaulio šalių“, – komentuoja A. Skinulis.
Specialistas tęsia, kad teoriškai ir praktiškai visas plastikas turi būti rūšiuojamas ir patekti pas atliekų perdirbėjus. Tačiau dėl vertės, būvio, ciklo, surinkimo vietos ne visas plastikas praktikoje perdirbamas.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/grynas/aplinka/8-mitai-apie-plastiko-perdirbima-paaiskino-kodel-tai-tik-paistalai.d?id=82714787
