Autorius: Milda Paukštė, „Atliekų kultūra“
Radome pajūrio šiukšlintoją. Iš pirmo žvilgsnio – jaunatviškas, nedidukas, mėgsta saldumynus ir gaiviuosius gėrimus su šiaudeliais. Jis rūko daug, neretai – kontrabandines cigaretes, kremta paplūdimyje įsigytą keptą duoną ir nepastebi, kai ištuštėjusį skaidrų maišelį užpusto smėlis. Beje, šiukšlintojas neseniai atšventė penkiasdešimtmetį. Jubiliejaus proga paleido balioną į padangę su savo telefono numeriu ir kvietimu radusiajam parašyti sveikinimo žinutę. Jei norite tai padaryti – žvilgtelėkite į nuotraukų galeriją. Tuo pačiu verta priminti, kad rasti jo šventės likučius atostogaujant Baltijos pajūryje – visai ne šventė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Siekis – 7 kartus švariau
Lietuvos pajūris gana švarus, – greičiausiai pasakysite, jei lankėtės jame pastaraisiais metais. Taip, tiesa, jis nė iš tolo neprimena šiukšlynų Azijos ar Afrikos pakrantėse, tačiau beveik dešimtmetį Lietuvos paplūdimius tyrinėjantis klaipėdietis mokslininkas dr. Arūnas Balčiūnas ragina neužsiliūliuoti. Šiukšlių, kurios randamos pakrantės ruože Lietuvoje, kiekis net 7 kartus viršija europinę normą, apibrėžiančią gerą paplūdimio būklę.
100 metrų Baltijos jūros pakrantės ruože Lietuvoje vidutiniškai aptinkami 146 vienetai įvairių šiukšlių, ilgesnių nei 2,5 cm. Siekiamybė – neviršyti 20-ies vienetų.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, ką reiškia šie skaičiai ir vizija, dr. A. Balčiūnas padrąsina išbandyti neįprastą atostogų pramogą: nubrėžti brūkšnį paplūdimyje, kuriame ilsitės, atskaičiuoti nuo jo 150 žingsnių ir šioje maždaug 100 metrų pajūrio atkarpoje surinkti visas plika akimi matomas šiukšles. Galiausiai – suskaičiuoti.
„Ties Kunigiškėmis, spėčiau, bus daugiau nei 100 vienetų atliekų ir jų fragmentų“, – sako mokslininkas, tokius paplūdimio stebėjimus kartu su komanda nuo 2013-ųjų rengiantis keturis kartus per metus. Iš pradžių buvo stebima dešimt vietovių, dabar – keturios.
Šiukšles paslepia smėlis
6 valandą ryto paplūdimys beveik tuščias. Brėžiu brūkšnį ties persirengimo kabina Kunigiškių paplūdimyje ir skaičiuodama žingsniuoju į Palangos pusę. Atliekų beveik nepastebiu, vos vieną kitą nuorūką ir daugybę žuvėdrų pėdsakų smėlyje.
Šimto metrų atkarpa baigiasi pasiekus trečią persirengimo kabiną. Išsitraukiu iš anksto pasiruoštą maišą ir imu žvalgytis. „Aukso ieškot?“, – šypteli praeivis, atėjęs pasimankštinti. Ne, sakau, ieškau šiukšlių ir atsakymų, kam nerūpi pajūrio švara ir įvairių gyvybės formų, įskaitant žmones, gerovė? „Kad čia švaru. Nėra ko ieškoti“, – nurėžė pašnekovas ir patraukė sau.
Netrukus supratau, kodėl pasakodamas apie stebėjimus dr. A. Balčiūnas dažnai minėjo žodį „fragmentai“. Geriau įsižiūrėjusi, iš smėlio vieną po kito ėmiau traukti saldainių popierėlius ir jų dalis, plastiko juostelių, kurios naudojamos dovanoms aprišti ar balionams pririšti, atplaišas, gėrimų šiaudelius, plastikinius saldainių pagaliukus, nuorūkas, metalinius ir plastikinius butelių kamštelius, pajūrio žaislų lūženas. Maišas ėmė pilnėti.
Iš smėlio ištrauktas žalias susprogęs balionas su virvele, panašu, iki šio paplūdimio įveikė netrumpą kelią. Laminuotoje kortelėje nurodytas telefono numeris ir kvietimas danų kalba pasveikinti jubiliatą 50 metų proga.
Tai – ne vienintelė kryptis, kurią nubrėžė radiniai. Čiuožimo bilietas – nuoroda į „Pramogų areną“ Vilniuje, paplūdimio skėčio etiketė – į Vokietiją, maudymosi kostiumėlio etiketė – į kilmės šalį Kiniją, cigarečių „Minsk“ nuorūkos – į kaimynę Baltarusiją. Ploni, viršuje užrišti, šone išplėšti ir kepta duona kvepiantys maišeliai, panašu, buvo įsigyti čia pat paplūdimyje iš nelegaliai dirbančių maisto prekeivių: „Kepta duona! Karšti čeburekai!“
Nuorūkų nelaiko grėsme
Vytelių pynimai prie kopų ir dumblių juostos – šias vietas dr. A. Balčiūnas patarė apžiūrėti atidžiau. Čia užsilaiko didesnės atliekos.
Iš tiesų, prie pat kopų pastebėjau nuo vėjo saugančią palapinę, tarsi paliktą pasiimti kitiems poilsiautojams, kojinę, besimėtančių drėgnų servietėlių, plastiko maišelių, keletą vienkartinių stiklinių su dangteliais ir šiaudeliais. Dauguma jų – plastikiniai, nors jau metus ES šalyse galioja draudimas prekiauti šiais vienkarinio plastiko gaminiais.
Prie vandens dumblių buvo mažai, bet surinkau porą saujų įvairių stiklo šukių – ir nugludintų, ir aštrokų. Mintyse svarsčiau, tai yra daug ar mažai? Kokios yra poilsiautojų tolerancijos atliekoms ribos?
Jūros tyrimų instituto mokslininkas dr. A. Balčiūnas pabrėžia man dar negirdėtą faktą, kad dauguma žmonių nuorūkų nelaiko grėsmingomis atliekomis. Tai rodo neseniai atlikta apklausa. Trys ketvirtadaliai rūkančiųjų sako nuorūkas metantys tiesiog po kojomis.
Taip elgtis žalinga: net 98 procentai cigarečių filtrų gaminami iš celiuliozės acetato, kurio neskaido mikroorganizmai. Nuorūkose randama apie 200 nuodingų cheminių junginių, maždaug 50 iš jų – žinomi kancerogenai. Tai neigiamai veikia mikroorganizmus, vabzdžius, žuvis ir žinduolius.
Išeidami atliekas užkasa
Po poros valandų baigdama ryto nuotykį sutikau rimčiau paieškomis paplūdimyje užsiimantį žmogų – keturiolikmetų Normantą. Kaunietis vasaroja pajūryje, kasdien bent po kelias valandas skiria lobio ieškojimams ir tikisi iki rudens pajūrio smėlyje atrasti šį tą vertingo.
Jo rankose – apie 150 eurų kainavęs metalo detektorius ir kastuvėlis. Išgirdęs pypsėjimą, Normantas sustoja ir ima atsargiai kasti. Naujausias radinys – folijos gumulėlis, tikėtina, į pajūrį atineštų užkandžių prisiminimas.
„Dažnai smėlyje randu šiukšlių. Tiesiog išeidami žmonės iškasa duobutę, sudeda šiukšles ir užkasa. Nesuprantu, kodėl jie taip elgiasi, kai prie kiekvienos matavimosi kabinos yra po dvi šiukšliadėžes“, – stebisi vaikinas. Jo kišenėje šįryt – keliolika rastų centų. Anądien sekėsi geriau – kopose monetomis susirinko apie 10 eurų.
Palinkėjusi sėkmingų paieškų susirandu užuovėją, ir imu skaičiuoti savo laimikį: cigarečių nuorūkos – 35 vienetai, saldainių popierėliai – 22, plastikiniai gėrimų šiaudeliai – 7, balionų juostelių ir panašių plastiko atliekų fragmentai – 15, plastikiniai maišeliai – 8 ir daugybė pavienių radinių – nuo butelių kamštelių iki kojinių.
Iš viso – 190 vienetai atskirų, bent 2,5 centrimetro ilgio atliekų. Daugiau nei Lietuvos vidurkis ir dar toliau nuo europinės normos.
„Tenka pripažinti, kad nešiukšlinti geriausiai motyvuoja pinigai. 2014-aisiais įdiegus depozito sistemą, tuščių butelių mūsų pajūryje drastiškai sumažėjo. Veikia ir aplinkosauginis švietimas – pastaraisias metais vis mažiau paplūdimiuose paliekama didelių, vientisų atliekų. Daugiausiai randame jų fragmentų ir smulkių šiukšlių – kamštelių, šiaudelių, nuorūkų, švenčių atributų.
Vienkartinio plastiko gaminių pastaruoju metu kiek sumažėjo, bet pagausėjo jų pakaitalų. Žmonės klaidingai mano, kad jei šiaudeliai ar dėžutės atrodo kaip popieriniai, juos galima mesti bent kur.
Jau kuris laikas stebėjimų kreivė stabilizavosi, ryškaus mažėjimo nėra. Reikėtų vėl kokio papildomo motyvatoriaus, kad ji imtų kristi žemyn“, – sako dr. Arūnas Balčiūnas.
Išsinešti atliekas – geras įprotis
Be asmeninių pastangų nešiukšlinti ir surinkti kitų paliktas atliekas Klaipėdos regione nuolat vyksta įvairūs renginiai ir iniciatyvos, skatinančios atsakingai elgtis su atliekomis.
Savaitgalį praūžusioje Jūros šventėje Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (KARTC) priminė apie būtinybę rūšiuoti pajūryje ir naudotis uostamiestyje įrengtomis naujomis konteinerių aikštelėmis.
„Vis dar gajus įprotis neišsinešti iš pajūrio savo atliekų, o sugrūsti jas į šiukšliadėžes prie persirengimo kabinų. Netelpa – padeda šalia. Taip atliekos greitai pritraukia vapsvas, ima smirdėti ar yra ištaršomos stipresnio vėjo. Nėra jokios logikos taip elgtis ir ten, kur atkeliauji ilsėtis, kurti sąvartyną.
Šiuo metu Klaipėdos mieste jau veikia 211 pusiau požeminių konteinerių aikštelių iš numatytų 260, kur poilsiautojai gali ne tik tvarkingai atsikratyti poilsiaujant susidariusiomis atliekomis, bet ir jas tinkamai išrūšiuoti. Tai galima padaryti iškart išėjus iš paplūdimio – prie pagrindinių gelbėjimo stočių, pagrindinių takų, automobilių stovėjimo aikštelių“, – vardino KRATC atstovas ryšiams su visuomene Arūnas Liubinavičius.
Padėka atsakingiems poilsiautojams – Mėlynoji vėliava, šiemet plevėsuojanti šešiose pajūrio vietose: Klaipėdos miesto savivaldybės I-osios Smiltynės ir II-osios Melnragės paplūdimiuose, Palangos miesto savivaldybės Birutės parko paplūdimyje, Neringos savivaldybės Nidos centriniame, Juodkrantės centriniame bei Preilos paplūdimiuose.
Mėlynoji vėliava – pasaulyje žinomas ir pripažįstamas ekologinis ženklas – suteikiamas vienam sezonui. Jei paplūdimių būklė, atlikus patikrinimą, nebeatitinka privalomųjų kriterijų, Mėlynoji vėliava privalo būti nuleidžiama.
Nuotraukos – pranešimo autorių.
