Daugiabučių namų gyventojai yra susipažinę su atliekų tvarkymo sistema savo mieste, tačiau nepaisant to jiems vis tiek iškyla įvairių klausimų. Vienas tokių – ar galima savo namuose sukauptas komunalines atliekas mesti į kito namo konteinerį, jeigu jiems priklausantis konteineris – pilnas? „Delfi Būstas“ pasidomėjo šiuo ir kitais gyventojams aktualiais klausimais.

Daugiabučių namų gyventojai yra pažįstami su atliekų tvarkymo taisyklėmis, tačiau, nepaisant to, jiems vis dar iškyla klausimų. Pavyzdžiui: ar galima savo namuose sukauptas komunalines atliekas mesti į kitam daugiabučiui priklausančius konteinerius, jeigu jų konteineriai yra pilni? Taip pat, ką daryti, jeigu šalia daugiabučio nėra rūšiavimo konteinerių – ar tokiu atveju atliekas galima mesti į kitam daugiabučiui priklausančius rūšiavimo konteinerius?

Gyventojams kyla klausimų ir dėl atliekų, metamų į daugiabučio konteinerius, kilmės: ar galima į daugiabučiui priklausantį konteinerį mesti atliekas, sukauptas ne registruotoje gyvenamojoje vietoje, pavyzdžiui, sodyboje? O jeigu atliekas iš sodybos žmogus išmes kitam daugiabučiui priklausančiame konteineryje?

<….>

Jeigu gyventojams kyla klausimų dėl atliekų tvarkymo, geriausia vadovautis principu „teršėjas moka“. Kaip „Delfi Būstas“ sako Aplinkos apsaugos instituto (AAI) vadovas Alfredas Skinulis, atliekų sistemoje buvo, yra ir bus pagrindinis principas – „aš teršiu, aš ir susimoku“. Nors atliekų tvarkymą ir tvarkymo taisykles kiekviename mieste nustato savivaldybės, vadovaudamosios bendrais reglamentais ir įstatyminiais aktais, taisyklėse visada galioja principas „teršėjas moka“.

„Tas, kas sukuria atliekas, turi ir sumokėti. Tuo pačiu principu padaryta ir savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo sistema. Jeigu aš gyvenu Vilniuje, pagaminu atliekas Vilniuje – bet kokias, nesvarbu, aš už jas turiu susimokėti. Tas pats liečia ir kitas savivaldybes. Principą, iš ko susideda atliekų mokestis, nustato pati savivaldybė, remdamasi bendrais įstatyminiais aktais. Šiaip yra dvi atliekų mokesčių dalys – kintamoji ir paprasta, susieta su gyventojų skaičiumi, NT plotu ar pan.“, – pažymi pašnekovas.

A. Skinulis pabrėžia, kad tokiu principu turi vadovautis ir tie gyventojai, kuriems atliekų susidaro ne jų gyvenamojoje vietoje, pavyzdžiui, sodyboje ar sode.

„Kiekvienas gyventojas, nesvarbu, ar tai yra jo sodyba, ar nuolatinė gyvenamoji vieta, turėtų turėti konteinerį, turi priduoti atliekas ten, kur jis yra, kur atliekos susidaro. Savivaldybė turi užtikrinti jų surinkimą, rūšiavimą, perdirbimą ir pan. Ten, kur teršėjas nemoka, tai principas paprastas: neturiu – vežu kur nors pakeliui. Tai savivaldybė turėtų atliekas surinkti ten, kur jos susidaro, ir ten turi būti už jas susimokama. Tai manau, kad turėtų būti taikomas principas ir etikos prasme, ir teisine prasme, kad teršėjas moka. Tai ten, kur sukuriu atliekas, kur jas palieku, ten ir turiu susimokėti“, – pažymi pašnekovas.

Pasak A. Skinulio, rūšiavimo konteineriai (popieriui, stiklui ir pan.) yra bendri, todėl gyventojai išrūšiuotas atliekas gali mesti į jiems patogiausius konteinerius. „Rūšiavimo konteineriai yra bendri, todėl gyventojai popierių, stiklą gali mesti į bet kuriuos rūšiavimo konteinerius. Kuo daugiau išrūšiuos, tuo geriau. Tik reikia įvertinti tai, kad ir rūšiavimo, ir nerūšiavimo konteinerių atliekos yra perrūšiuojamos. Tačiau kai žmonės patys atliekas išrūšiuoja, tokiu būdu yra išsaugoma pirminė žaliavų kokybė. Jeigu popierių mes įmesime į paprastą konteinerį, ant jo primesime bioskaidžių atliekų, tai jis jau taps nebeperdirbamu“, – sako atliekų specialistas.

Skaitykite daugiau „Delfi“: https://bit.ly/38dtDGH

Nuotr. organizatorių