Vos atšilus orams, dauguma imasi spintos pertvarkos – atrenka nebetinkamus drabužius ir įsigyja naujų. Ar kada susimąstėte, kodėl pirkdami nedaug, tačiau kokybiškų drabužių, iš tiesų sutaupote? Ir kodėl spintose, perpildytose pigių, bet netinkamai pasirinkto dydžio, silueto ar spalvos drabužių paprastai vis tiek nėra ką apsirengti? Dalis tokių nė karto nedėvėtų ar spintose užsigulėjusių drabužių galiausiai atsiduria tekstilės konteineriuose.
Kiek kainuoja rūbas vienam išėjimui?
Kaip pastebi stilistė Olga Malikava, ryškėja tendencija investuoti į ilgaamžę madą – aukštos kokybės drabužius, siluetus, priskiriamus bazei, formuoti garderobą iš drabužių, kurie ne tik lengvai vieni kitus papildo ir dera tarpusavyje, bet aktualūs išliks net ir po daugelio metų.
„Kokybiškas drabužis kainuoja brangiau, tačiau įsigiję jį galiausiai sutaupome. Stilistai drabužio kainą įprastai vertina ne pagal skaičius etiketėje, o skaičiuodami, kiek kartų drabužį dėvėsite. Jei švarkas kainuoja 350 eurų, o jį dėvėsite 100 dienų per metus, vieno išėjimo kaina sieks 3,5 euro. Palaidinė greitosios mados parduotuvėje jums, galbūt, kainavo 30 eurų, tačiau jei ją dėvėjote tris kartus, vienas išėjimas jums atsiėjo net 10 eurų“, – paaiškino stilistė.
Nedidelė drabužio kaina, pašnekovės žodžiais, pagrindinis kriterijus, skatinantis pirkti daug ir to, ko iš tiesų nereikia, ypač su mintimi – „gal dar prireiks“. Pagrindinei spintos kapsulei visiškai pakanka 15 drabužių, kuriuos galima derinti tarpusavyje ir nuolat atrodyti stilingai.
Jeigu drabužių kapsulė sudėliota profesionaliai, parinkti kokybiški, tinkamų spalvų drabužiai, jie tarpusavyje puikiai dera. Kita vertus, nėra jokios taisyklės, draudžiančios derinti išsirinktą greitosios mados ir brangesnį drabužį. „Savo klientėms visuomet pabrėžiu – pradėkime nuo savęs. Kartais vis dar girdžiu argumentus: „mano vienos elgesys nieko nepakeis“. Tuomet atsakau: „jūs pradėkite nuo savęs, kiti užsikrės jūsų pavyzdžiu“. Rinkdamasi kokybišką drabužį, ilgiau jį dėvėdama, vertindama ne tik kainą etiketėje, bet ir drabužio sudėtį, jausitės daug geriau, nes žinosite, jog pasirinkdama sąmoningai ir atsakingai prisidėjote prie mažesnės taršos ir sąžiningesnės mados industrijos“, – pabrėžė pašnekovė.
Pakartotinis panaudojimas – ne vienintelis sprendimas
Netinkamo dydžio, spontaniškai įsigyti, praradę prekinę išvaizdą drabužiai iš spintų, drabužinių ar sandėliukų įprastai keliauja į tekstilės konteinerius, iš kurių jie surenkami, rūšiuojami ir pakartotinai panaudojami – parduodami didmeninėje rinkoje, perdirbami į industrines šluostes, o jei to padaryti neįmanoma – sudeginami.
Kaip paaiškino viešosios įstaigos „Tekstilės tvarkymas“ vadovė Kristina Juškevičienė, Lietuvoje pastaruosius kelerius metus plečiama tekstilės surinkimo infrastruktūra, tačiau tekstilės surinkimas ir rūšiavimas – tik vienas iš žingsnių, o pokyčiai būtini visoje grandinėje.
Pasak pašnekovės, gamintojai ir importuotojai turi galią keisti ydingą situaciją: gamyboje rinktis perdirbimui tinkamus audinius, pavyzdžiui, 100 proc. medvilnę, šilką, liną, vengti nereikalingų detalių, kurti produktus, kuriuos lengva perdirbti.
„Jei tekstilė nuo pat pradžių būtų kuriama taip, kad galėtų būti perdirbta, atsirastų galimybė iš tikrųjų sumažinti atliekų kiekį, išsaugoti žaliavas, sukurti pridėtinę vertę. Tačiau tam reikalingas visų grandžių – nuo dizainerių iki vartotojų – bendradarbiavimas. Tai, jog šiuo metu tekstilė atskirai surenkama, rūšiuojama, kuo ilgiau pratęsiamas jos naudojimo laikas – svarbus žingsnis, tačiau perdirbimas neturėtų būti ateities tikslu, tai – dabarties būtinybė, ir tik nuo gamintojų bei importuotojų priklauso, kokie gaminiai pasieks rinką ir koks gyvavimo ciklas jų laukia“, – kalbėjo K. Juškevičienė.
Ieškoma galimybių tekstilę perdirbti
Nors šiuo metu mūsų šalyje dar nėra galiojančio įstatymo, reglamentuojančio tekstilės gamintojų ir importuotojų atsakomybės principą, o Europoje kol kas perdirbama vos 1 proc. tekstilės gaminių, viešoji įstaiga „Tekstilės tvarkymas“, bendradarbiaudama su tekstilės gamintojais ir importuotojais, jau dabar ieško sprendimų, kaip sukurti ir įdiegti efektyviai veikiančią tekstilės atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemą Lietuvoje.
„Nuo gamintojų ir importuotojų sprendimų priklauso ne tik tai, kiek ir kokios tekstilės pasiekia pirkėjus, bet ir kokios kokybės, sudėties bei ilgaamžiškumo ta tekstilė bus. Taigi, atsakomybė už poveikį aplinkai tenka ne vien vartotojui – ji prasideda būtent nuo gamintojo“, – pabrėžė „Tekstilės tvarkymas“ vadovė.
K. Juškevičienės teigimu, svarbu ir tai, jog gamintojo atsakomybės principas, be kurio įgyvendinimo Lietuvoje nepavyks tinkamai sutvarkyti tekstilės atliekų, būtų taikomas ne formaliai. Atsakomybė reiškia ne tik finansinį indėlį į atliekų tvarkymo sistemą, bet ir aktyvų dalyvavimą sprendžiant problemą iš esmės: kuriant lengviau perdirbamus gaminius, mažinant perteklinę gamybą, užtikrinant audinių atsekamumą ir ilgaamžiškumą. „Tai reiškia ir skaidrų informacijos teikimą vartotojui apie produkto sudėtį, gamybos sąlygas, galimybę jį perdirbti ar pataisyti. Tik taip galime užtikrinti, kad tvarumas būtų įgyvendinamas ne popieriuje“, – apibendrino pašnekovė.
Tekstilės taršos pavojai
Tekstilė – viena taršiausių pramonės šakų. Plačiai naudojami sintetiniai pluoštai gaminami iš neatsinaujinančių išteklių – dažniausiai naftos. Skaičiuojama, jog sintetiniai pluoštai, tokie kaip poliesteris, sudaro 62 proc., o vilna – tik 1 proc. tekstilės pramonėje naudojamų audinių.
Sintetiniai audiniai ne tik sunkiai suyra, bet ir skalbiami išskiria mikroplastiką – kasmet apie pusę milijono tonų, arba tiek pat, kiek daugiau nei 50 mlrd. plastikinių butelių. Jis patenka į vandenį, daro žalą gyvūnijai ir grįžta į maisto grandinę.
