Patvarūs, praktiški, nebrangūs – būtent dėl to taip dažnai renkamės sintetinius drabužius. Tačiau, ar kada susimąstėte, kokią kainą už tai mokame? Poliesterio marškinėliai gali tarnauti kelerius metus, bet jų mikropluoštas gamtoje išlieka šimtus metų. Negana to, sintetiniai pluoštai, dažniausiai gaminami iš naftos, šiandien sudaro apie 68 proc. visos tekstilės, kai natūrali vilna – vos 1 proc. Kiekvieno skalbimo metu šie audiniai išskiria mikroplastiką – kasmet jo į aplinką patenka apie pusė milijono tonų. Šis kiekis prilygsta daugiau nei 50 milijardų plastiko butelių. Mikroplastiko dalelės per vandenį galiausiai sugrįžta ten, kur mažiausiai norėtume – į mūsų maistą.
Skiriasi kokybe ir ilgaamžiškumu
Tiesa, kaip paaiškino Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto mokslo prodekanė prof. dr. Daiva Mikučionienė, vis dar dažnai klaidingai manoma, kad visi ne natūralios kilmės pluoštai yra sintetiniai.
Iš tiesų, sintetiniai pluoštai, tokie kaip poliesteris, nailonas ar mikropluoštas, gaminami cheminiu būdu iš naftos produktų. Tuo tarpu viskoziniai ir acetatiniai pluoštai priskiriami pusiau natūraliems pluoštams. Nors jie taip pat apdorojami chemiškai, jų žaliava yra natūrali – pavyzdžiui, mediena ar bambukas. Viskozė savo savybėmis dažnai primena medvilnę, o acetatas naudojamas kaip šilko pakaitalas.
Skiriasi ir jų irimo laikas: sintetiniai tekstilės gaminiai aplinkoje gali išlikti šimtus metų, o dirbtiniai pluoštai, pagaminti iš natūralių žaliavų, suyra per kelis mėnesius ar kelerius metus, priklausomai nuo sąlygų. Sintetiniai audiniai plačiai naudojami dėl savo pigumo, tvirtumo ir ilgaamžiškumo, tačiau, kaip pabrėžia mokslininkė, šis „ilgaamžiškumas“ nebūtinai reiškia aukštesnę kokybę.
Ilgalaikė žala aplinkai ir žmonėms
Tarša mikroplastiku vis dažniau atsiduria tiek visuomenės, tiek mokslininkų dėmesio centre. Didžiausi mikroplastiko kiekiai į aplinką patenka skalbiant tekstilės gaminius. Tiek skalbimo, tiek dėvėjimo metu dėl trinties nuo audinio paviršiaus atsiskiria smulkios pluošto dalelės, kurios vėliau patenka į nuotekas ar aplinką. Pramoniniuose procesuose šias emisijas galima gana efektyviai valdyti filtravimo sistemomis, tačiau buitinio skalbimo metu susidarančios nuotekos dažniausiai nėra specialiai valomos nuo mikroplastikų.
Kaip kiekvienas galime sumažinti taršą mikroplastiku?
-
Rinktis švelnesnius skalbimo režimus, žemesnę temperatūrą ar trumpesnius ciklus.
-
Rinktis gamintojų, kurie ieško būdų mažinti mikropluošto išsiskyrimą gaminio naudojimo metu – tobulina audinių struktūrą, taiko inovatyvias apdailos technologijas ir inžinerinius sprendimus, tekstilės gaminius.
-
Jei įmanoma, rinktis kuo natūralesnių audinių gaminius (medvilnė, linas ir t. t.), o ne sintetinius.
Perdirbimas vis dar – iššūkis
Pagrindinis tekstilės perdirbimo iššūkis – mišri gaminių sudėtis. Dauguma drabužių, buitinės ar techninės tekstilės yra pagaminta iš kelių skirtingų pluoštų derinių: natūralių, sintetinių arba kelių sintetinių medžiagų. Ypač dažnas ir populiarus derinys yra su elastomeriniais siūlais (elastanu, spandeksu, likra), kurie suteikia audiniui tamprumo.
Kadangi vartotojai vertina patogumą, tokių savybių atsisakyti sudėtinga. Tačiau būtent mišri sudėtis apsunkina perdirbimą – skirtingi pluoštai turi būti atskiriami, nes jie perdirbami skirtingais būdais. Jei to padaryti nepavyksta, tekstilė dažniausiai susmulkinama ir gali būti panaudota tik žemesnės kokybės produktams – pavyzdžiui, užpildams ar veltiniui.
Tiesa, net ir atskyrus pluoštus, gauta žaliava dažniausiai būna prastesnės kokybės nei originali. Taip nutinka todėl, kad pluoštai dėvėjimo metu nusidėvi, o perdirbimo metu dar labiau sutrumpėja ir susilpnėja. Dėl to iš perdirbtos medžiagos pagaminti gaminiai paprastai yra mažiau ilgaamžiai.
Trumpėjant pluoštui, tačiau, norint pagaminti naują siūlą, taip pat reikia pridėti pirminės žaliavos. Todėl pagrindinė kryptis šiuo metu – neaustiniai gaminiai.
Rūšiavimas – tik vienas iš sprendimų
Prof. dr. D. Mikučionienės žodžiais, pastaruoju metu vis daugiau atsakingų verslo įmonių ir mados kūrėjų taiko tvaraus dizaino principus. Tai reiškia, kad gaminys kuriamas vertinant visą jo gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki naudojimo pabaigos ir galimo perdirbimo. Tokiu būdu dar projektavimo etape siekiama užtikrinti, kad gaminį ateityje būtų lengviau perdirbti.
Pašnekovė pritaria, jog atsakomybė tenka ir vartotojui, kuris yra atsakingas už nebenaudojamų tekstilės gaminių rūšiavimą.
Žinoma, nors rūšiavimas yra svarbus žingsnis, tolesnis šių gaminių paruošimas perdirbimui ir pats perdirbimo procesas vis dar yra vystymosi etape. Viena pagrindinių priežasčių – aukšta perdirbimo kaina, kuri galiausiai daro įtaką galutinio produkto kainai. Dėl to vartotojai dažnai nėra pasirengę mokėti daugiau už tvaresnius sprendimus.
„Norint situaciją keisti, būtinos investicijos į jau sukurtų technologijų diegimą ir tobulinimą, o tam dažnai reikia ir valstybės sprendimų bei papildomo finansavimo. Ką galime padaryti kiekvienas? Sąmoningai vartoti – atsisakyti besaikio pirkimo ir vartojimo. Jei daiktų turime per daug, verta ieškoti jiems naujo savininko, o ne juos išmesti. Taip pat svarbu rinktis kokybiškus gaminius, kurie tarnautų ilgiau, ir, jei įmanoma, juos taisyti, taip prailginant jų naudojimo laiką.
Nors apie tvarumą, perdirbimą ir žiedinę ekonomiką kalbama vis daugiau, svarbiausia neprarasti krypties – nesikoncentruoti vien į mažus, simbolinius žingsnius, bet siekti realių pokyčių ir vengti klaidinančių, paviršutiniškų sprendimų, kurie gali sudaryti klaidingą įspūdį apie tikrą pažangą“, – komentavo Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto mokslo prodekanė.
Perdirbimas – būtinybė
Viešosios įstaigos „Tekstilės tvarkymas“ vadovė Kristina Juškevičienė taip pat pabrėžia, kad esminiai pokyčiai prasideda dar gaminio kūrimo etape. Jei tekstilė nuo pat pradžių būtų kuriama taip, kad ją būtų galima perdirbti, atsirastų reali galimybė mažinti atliekų kiekį, tausoti žaliavas ir kurti didesnę pridėtinę vertę. Tam būtinas visų grandžių – nuo dizainerių ir gamintojų iki vartotojų – įsitraukimas ir bendradarbiavimas.
„Tai, kad šiandien tekstilė atskirai surenkama, rūšiuojama ir parduodama didmeninėje rinkoje yra svarbus žingsnis. Tačiau perdirbimas neturėtų likti ateities tikslu – tai jau šiandienos būtinybė. Ir būtent nuo gamintojų bei importuotojų sprendimų priklauso, kokie gaminiai pasieks rinką ir koks jų gyvavimo ciklas bus“, – sako K. Juškevičienė.
Remiantis BCG ir „ReHubs“ analize bei viešosios įstaigos „Tekstilės tvarkymas“ atliktais skaičiavimais, mechaninis tekstilės perdirbimas Lietuvoje galėtų kainuoti apie 420 eurų už toną (apie 8,4 mln. eurų per metus), jei atliekos būtų perdirbamos į neaustinius audinius. Mechaninis tekstilės atliekų perdirbimas į siūlus kainuotų apie 700 eurų už toną (apie 14 mln. eurų per metus), o cheminis – į naują pluoštą – apie 1700 eurų už toną (apie 34 mln. eurų per metus), darant prielaidą, kad per metus būtų perdirbama apie 20 tūkst. tonų tekstilės atliekų.
Toks kiekis, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, būtų optimalus sistemai veikti ir išsilaikyti. Kartu tai reiškia, kad, norint užtikrinti reikalingas tekstilės atliekų perdirbimo apimtis, atskirai surenkamų atliekų kiekis turėtų būti gerokai didesnis nei šiuo metu.
Svarbiausia grandis – gamintojai
2025 metais Europos Parlamentas priėmė Atliekų pagrindų direktyvos pakeitimus, kuriais visoje ES išplečiama tekstilės gamintojų atsakomybė. Tai reiškia, kad gamintojai ir importuotojai turės rūpintis gaminiu per visą jo gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki surinkimo, pakartotinio naudojimo ir perdirbimo. Į Lietuvos Respublikos teisę šie reikalavimai bus perkelti ne vėliau kaip 2027 m. birželį.
Numatyta, kad ši atsakomybė apims ne tik finansinį indėlį į atliekų tvarkymo sistemą, bet ir realius pokyčius: lengviau perdirbamų gaminių kūrimą, perteklinės gamybos mažinimą, audinių atsekamumo ir ilgaamžiškumo užtikrinimą bei aiškesnės informacijos vartotojams teikimą.
Panašūs modeliai jau veikia kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Lietuvoje tokio reguliavimo kol kas dar nėra, tačiau „Tekstilės tvarkymas“ kartu su gamintojais ir importuotojais jau ieško sprendimų, kaip sukurti efektyvią tekstilės atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemą.
„Be gamintojų ir importuotojų atsakomybės principo įgyvendinimo Lietuvoje neįmanoma sukurti tvariai veikiančios tekstilės atliekų sistemos. Nuo jų sprendimų priklauso ne tik tai, kokie gaminiai pasiekia rinką, bet ir jų kokybė, sudėtis bei ilgaamžiškumas. Atsakomybė už tekstilės poveikį aplinkai prasideda dar gamybos etape“, – pabrėžia K. Juškevičienė.
Anot jos, tai reiškia ne tik finansinius įsipareigojimus, bet ir platesnį požiūrį į visą vertės grandinę – nuo dizaino sprendimų iki skaidrios informacijos apie gaminio sudėtį, priežiūrą ir perdirbimo galimybes.
Europos Komisija šių metų vasarį patvirtino ir naujas taisykles, kuriomis siekiama stabdyti neparduotų drabužių, avalynės ir aksesuarų naikinimą. Didelėms įmonėms draudimas naikinti neparduotą produkciją, išskyrus sugadintus gaminius, įsigalios nuo 2026 m. liepos, o vidutinėms – nuo 2030 metų.
