Iš pirmo žvilgsnio nekalti mūsų kasdienybės daiktai virsta neįsivaizduojamu kiekiu taršių atliekų, liudijančių beatodairiško vartojimo triumfą ir opią pokyčių neišvengiamybę. Maždaug 8 proc. – tokį komunalinių atliekų srauto kiekį, skaičiuojama, sudaro tekstilės atliekos, kurių tvarkymo sistemos sukūrimas ženkliai prisidėtų tiek prie poveikio aplinkai mažinimo, tiek tausesnio žaliavų naudojimo.
Nuo 2025 m. Europos Sąjungos (ES) valstybėse bus privalu užtikrinti atskirą tekstilės atliekų iš namų ūkių surinkimą bei pakartotinį panaudojimą ir perdirbimą.
„Kaip anksčiau Lietuva buvo autolaužynų ir autokapinynų šalis, taip vis labiau tampa tekstilės atliekų respublika. Mes įpratome įvežti senus panaudotus automobilius, kai kitose šalyse žmonės tik džiaugėsi tokių atsikratę kaip nebetinkamų eksploatuoti. Panašiai vyksta tekstilės segmente – mes įvežame labai daug dėvėtų drabužių, tiesa, labai nemažai ir eksportuojame kitur“, – sako aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė. Lietuva vis labiau tampa tekstilės atliekų respublika.
Kaip pripažino Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis, šiuo metu Lietuvoje tokių atliekų tvarkymo sistema faktiškai nefunkcionuoja. „Jei ir buvo pavienių surinkimų specialiuose konteineriuose, tolesnis tekstilės atliekų kelias iš principo toks pat, kaip ir anksčiau, – deginimas arba sąvartynas, – aiškino pašnekovas.
Savivaldybės jau daugelį metų privalo užtikrinti atskirą tekstilės surinkimą, bet net jei ir atskirai ją surinksi, problema išlieka, nes nėra sisteminių sprendimų, ką su ta tekstile daryti toliau. Kodėl tai nevyksta? Surinkti tekstilę kartu su komunaliniu srautu ir nuvežti sudeginti savivaldybėms yra pigiau, nei užtikrinti rūšiavimą, pakartotinį naudojimą, galiausiai perdirbimą. Tad nors tolimesnėje perspektyvoje valstybei tinkamas tokių atliekų tvarkymas ir kainuos mažiau, tačiau pradžia būna ganėtinai brangi.“
Skaitykite daugiau: https://bit.ly/3h1TTdg
Nuotr.: Aplinkos ministerijos
