Pasaulio gyventojai dabar sukaupia dvigubai daugiau plastiko atliekų nei prieš du dešimtmečius, o didžioji jų dalis nusėda sąvartynuose, sudeginama arba patenka į aplinką ir tik mažiau nei dešimtadalis sėkmingai perdirbama, skelbiama naujausioje Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitoje.
Didėjant gyventojų planetoje skaičiui ir pajamoms nepaliaujamai auga plastiko panaudojimas ir išmetamas jo atliekų kiekis. Per pastaruosius 30 metų plastiko suvartojimas pasaulyje padidėjo keturis kartus, daugiausia dėl augimo besivystančiose rinkose. Plastiko gamyba nuo 2000 metų iki 2019-ųjų padvigubėjo ir pasiekė 460 mln. tonų, plastiko atliekų kiekis išaugo daugiau nei dukart, iki 353 mln. tonų. Plastikai sudarė 3,4 proc. viso pasaulyje šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio.
Beveik pusė visų plastiko atliekų susidaro 37 pasaulio valstybėse, priklausančių EBPO. Vienas JAV gyventojas per metus sukaupė vidutiniškai 221 kg plastiko atliekų, Europos – 114 kg, Japonijos ir Korėjos – iki 69 kg, skelbia EBPO.
Du trečdaliai plastiko atliekų susidaro iš plastikų, kurių eksploatavimo laikas yra trumpesnis nei penkeri metai. Iš šių plastikų 40 proc. atitenka pakuočių plastiko atliekoms, 12 proc. – plataus vartojimo prekių plastiko atliekoms, 11 proc. – drabužių ir tekstilės atliekoms.
Nors pirmaisiais COVID-19 pandemijos metais plastiko naudojimas šiek tiek smuko, tačiau šiukšlių kiekis išaugo dėl maisto išsinešimui skirtų pakuočių ir medicininių priemonių, kuriose yra daug plastiko, pavyzdžiui, plastiko apsauginių veido kaukių naudojimo. Tačiau pernai plastiko vartojimas vėl atsigavo, pažymi EBPO.
„Plastikas šiandieninėje ekonomikoje yra tapęs nepamainoma pamatine medžiaga, tenkinančia skirtingų sektorių poreikius nuo agrokultūros iki transporto, statybų ir pakavimo. Derinant neprilygstamas funkcines savybes ir žemą kainą, plastiko naudojimas per pastaruosius 50 metų išaugo net beveik 20 kartų“, – sako pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos Žaliasis taškas vadovas Kęstutis Pocius.
Pasak jo, nors plastikai ir plastikinės pakuotės yra neatskiriama pasaulio ekonomikos dalis ir atneša neabejotinos naudos, jų įprasta linijinė vartojimo grandis: „gaminti – vartoti – išmesti” sukuria labai didelius ekonominius ir aplinkosauginius nuostolius.
EBPO ekspertų teigimu, daugiausia plastiko taršos pasaulyje kyla dėl netinkamo didesnių plastiko šiukšlių, vadinamų makroplastikų, surinkimo ir šalinimo, tačiau mikroplastikas (sintetinių polimerų, kurių skersmuo mažesnis nei 5 mm) iš pramoninių plastiko granulių, sintetinės tekstilės, kelio ženklinimo ir padangų susidėvėjimo taip pat kelia rimtų problemų.
„Didžiausia problema ir plastiko sektoriaus Achilo kulnas – plastiko atliekų nutekėjimas į aplinką, kas sukuria daugybę neigiamų padarinių, kaip natūralių ekosistemų degradaciją ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą. Dėl šių priežasčių plastiko tarša tapo esmine problema ne tik atliekų tvarkyme, bet ir viso plastiko ir gamybos sektoriuose“, – kalba K. Pocius.
Mažas perdirbimo lygis
VšĮ Aplinkos apsaugos instituto vadovo Alfredo Skinulio teigimu, dauguma šiandien naudojamų plastikų yra pagaminti iš naftos žaliavos arba dujų. Ir, nors plastiko gamyba pasaulyje iš perdirbto arba antrinio plastiko didėja, tačiau ji 2019 metais sudarė tik 6 proc. visos plastiko gamybos apimties.
Mažas ir visų plastiko atliekų perdirbimo lygis. EBPO duomenimis, pasaulyje perdirbama tik 9 proc. plastiko atliekų. Nors tam surenkama 15 proc. atliekų, tačiau iš šio kiekio net 40 proc. pašalinama kaip likučiai. Dar 19 proc. plastiko atliekų sudeginama, 50 proc. atliekų patenka į sąvartynus, o 22 proc. naudoto plastiko nedalyvauja atliekų tvarkymo sistemoje ir atsiduria nekontroliuojamuose sąvartynuose, sudeginama atvirose duobėse arba patenka į aplinką, pavyzdžiui, vandenis, ypač skurdesnėse šalyse.
Itin didelė yra plastiko tarša vandenims. 2019 metais 6,1 mln. tonų plastiko atliekų pateko į vandenis, 1,7 mln. tonų – į vandenynus. Skaičiuojama, kad dabar visose pasaulio jūrose ir vandenynuose yra apie 30 mln. tonų plastiko atliekų, o dar 109 mln. tonų susikaupė upėse. Anot ekspertų, plastiko kaupimasis upėse reiškia, kad jo patekimas į vandenyną tęsis dar dešimtmečius, net jei būtų galima žymiai sumažinti netinkamai tvarkomų plastiko atliekų kiekį.
Ko reikėtų imtis
Žiedinė ekonomika, kurios pagrindinė idėja – kuo daugiau resursų grąžinti į ciklą ir taip sumažinti atliekų susidarymą beveik iki nulio neįmanoma neišsprendus plastiko problematikos.
„Ir nors perdirbimas yra pagrindinis bei labiausiai pageidautinas atliekų tvarkymo metodas šiame ekonomikos modelyje, tačiau tikėtina, kad jo panaudojimas, išgaunant energiją, turės būti derinamas kartu su pastaruoju. Tad siekiant pertvarkyti plastiko sektorių pagal žiedinės ekonomikos principus būtina sukurti efektyvią plastiko perdirbimo naudojimo sistemą pagerinant perdirbimo procesus, pakartotinį naudojimą ir biologini skaidymą“, – teigia K. Pocius.
Anot jo, taip pat būtina drastiškai sumažinti plastiko atliekų nutekėjimą į eko sistemas, ypač, į vandenynus, ir aplinkai daromą žalą bei atskirti plastiko gamybą nuo iškastinių žaliavų bei siekti „uždaryti“ plastiko ciklą pakartotinai naudojant gamybines žaliavas.
„Akivaizdu, kad situacijai pakeisti pasaulio valstybės turi rasti daug lėšų investicijoms į modernias plastiko perdirbimo technologijas. Plastiko daugėja elektronikos gaminiuose, žaisluose, jo vis daugiau naudojama automobilių pramonėje. Tačiau neužtenka didinti tik plastiko perdirbimo pajėgumą – reikia investuoti ir į gaminių dizainą bei aplinkai nekenksmingų alternatyvių gaminių kūrimą, atsakingai rūšiuoti ir tinkamai sutvarkyti kuo daugiau plastiko atliekų“, – sako A. Skinulis.
Nuotr. Pixabay
