Naujos drabužių kolekcijos pristatomos ne keičiantis sezonams, o kasdien – tūkstančiai drabužių per mėnesį, atkartojant ant podiumo tik ką matytus modelius. Skatinimas vis pirkti ir išmesti, drabužius keičiant naujais, dar madingesniais. Itin greita masinė gamyba ir pardavimas internetu, pasitelkiant nuomonės formuotojus bei kitas reklamos platformas – į greitą, ypač pigią masinę drabužių gamybą orientuota ultragreitoji mada (angl. ultra-fast fashion) kelia rimtų iššūkių ir Lietuvoje. Kasdien vis daugiau drabužių ir avalynės atsiduria atliekų konteineriuose.
Tekstilės pramonės poveikis aplinkai – milžiniškas
Ultragreitoji mada gamybos greičiu ir kiekiais jau pralenkė greitąją madą – šis reiškinys dar vadinamas ekstremaliąja greitosios mados versija. Galimybė nuomonės formuotojų parodytus drabužius įsigyti vos per kelias minutes, kasdien pirkti naujausias mados tendencijas atitinkančius drabužius, kurių dėl mažos kainos negaila išmesti, nes rytoj bus madingi kiti – toks ultragreitosios mados tikslas.
„Ultragreitosios mados kultūra skatina pirkti vis daugiau ir dar greičiau atsisakyti to, kas nebemadinga. Vis greitesnė gamyba ir pigumas, kuriuos siūlo ultragreitoji mada, aplinkai kainuoja labai brangiai“, – komentavo VšĮ Aplinkos apsaugos instituto vykdomoji direktorė Nino Inasaridze.
Kaip rašoma moksliniame žurnale „Heliyon“ paskelbtame straipsnyje „ŠESD išmetimo potencialo tekstilės sektoriuje vertinimas: pradinis tyrimas“, kasmet pasaulyje pagaminama apie 100 mlrd. pigios mados drabužių, o tekstilės pramonė išskiria 1,7 mlrd. tonų CO₂ – tai yra daugiau nei tarptautinė aviacija ir laivyba kartu. Vieniems džinsams pagaminti reikia apie 7 tūkst. litrų, o medvilniniams marškinėliams – 2,7 tūkst. litrų vandens.
Gaminant sintetinius pluoštus, kurie sudaro didžiąją dalį greitosios ir ultragreitosios mados drabužių, sunaudojama daug cheminių medžiagų ir energijos. Didžioji dalis šių drabužių, ypač pagamintų iš sintetinių medžiagų, tokių kaip poliesteris, sąvartynuose nesuyra šimtus metų ir teršia orą bei dirvožemį.
Lietuvoje per metus susidaro apie 50 tūkst. tonų tekstilės atliekų, iš kurių 90 proc. – mišrių komunalinių atliekų sraute.
„Kasmet didžiuliai tekstilės atliekų kiekiai atsiduria sąvartynuose arba yra sudeginami, nors didelė jos dalis galėtų būti pakartotinai naudojama ar perdirbama, tačiau tam būtina imtis ilgalaikių sprendimų“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Pokyčių pradžia – didesnė gamintojų ir importuotojų atsakomybė
Visoje Europoje nuo šių metų pradžios privaloma atskirai surinkti tekstilę, tačiau susiduriama su kita problema – ką daryti su surinktomis atliekomis, kol tekstilės perdirbimo galimybės ribotos. Apie šią problemą dar šių metų pradžioje garsiai prakalbo Švedija, įspėjusi, jog nebepajėgia susitvarkyti su konteineriuose atsidūrusia tekstile ir paraginusi greitosios mados milžines prisiimti atsakomybę.
Kaip komentavo N. Inasaridze, kad aplinkai žalingas ratas sustotų, labai svarbu užtikrinti, kad atsakomybė už tekstilės gaminių gyvavimo pabaigą būtų aiškiai padalinta tarp visų grandžių. Šioje situacijoje – reikšmingas gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas, kuris reiškia, jog už tai, kas nutinka su gaminiu, kai jis tampa nebereikalingas, atsakomybė tektų ne tik vartotojui, bet ir gamintojui ar importuotojui.
„Nors ES direktyva dėl privalomos tekstilės gamintojo atsakomybės dar tik ruošiama, jau dabar svarbu kalbėti apie šio principo būtinybę. Tekstilės gamintojų ir importuotojų atsakomybė galėtų padėti mažinti tekstilės atliekų kiekį, skatinti žiedinę ekonomiką ir leisti Lietuvai tapti geruoju pavyzdžiu kitoms šalims“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ieško sprendimų tekstilę perdirbti
Viešoji įstaiga „Tekstilės tvarkymas“, bendradarbiaudama su tekstilės gamintojais ir importuotojais, jau dabar ieško sprendimų, kaip sukurti ir įdiegti efektyviai veikiančią tekstilės atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemą. Jos vadovė Kristina Juškevičienė taip pat pritaria: jei tekstilė nuo pat pradžių būtų kuriama taip, kad galėtų būti perdirbta, atsirastų galimybė iš tikrųjų sumažinti šalinamų atliekų kiekį, išsaugoti žaliavas, sukurti pridėtinę vertę. Tačiau tam reikalingas visų grandžių – nuo dizainerių iki vartotojų – bendradarbiavimas.
„Tai, jog šiuo metu tekstilė atskirai surenkama, rūšiuojama, kuo ilgiau pratęsiamas jos naudojimo laikas – svarbu, tačiau perdirbimas neturėtų būti ateities tikslu, jis – dabarties būtinybė, ir tik nuo gamintojų bei importuotojų priklauso, kokie gaminiai pasieks rinką, ir koks gyvavimo ciklas jų laukia“, – kalbėjo K. Juškevičienė.
Informacija parengta įgyvendinant VšĮ „Aplinkos apsaugos instituto“ visuomenės informavimo ir poveikio klimato kaitai“ projektą, kuris dalinai finansuojamas iš Aplinkos ministerijos Klimato kaitos programos Pažangos priemonės veiklos „Finansinės paskatos nevyriausybinių organizacijų veikloms ir (ar) veiksmams, formuojant klimato politiką ir informuojant visuomenę apie klimato kaitą“ lėšų.
