Komentaro autorius – VšĮ Aplinkos apsaugos institutas direktorius Alfredas Skinulis
Tai, ką matome ištikus atliekų krizei – stringantį atliekų tvarkymą ir gyventojų nepasitenkinimą – tik ledkalnio viršūnė ir pasekmė problemos, kuri lieka neišspręsta.
Praėjusiais metais Lietuvoje įvairiuose atliekų tvarkymo objektuose kilo apie 20 didelių gaisrų. Jų priežastys galėjo būti įvairios – gedimai, trumpieji elektros jungimai ar žmogiškosios klaidos, tačiau viena iš dažniausiai įvardijamų rizikų – į komunalinių ir kitų atliekų srautą patekę elektronikos prietaisai su įmontuotomis ličio baterijomis, degios baterijos arba jų dalys.
Gaisras sustabdo visą sistemą
Kai sudega atliekų tvarkymo infrastruktūros dalis, pasekmes pajunta ne tik konkretus tiekėjas, sistemos dalyviai, bet gyventojai bei verslas. Atliekų tvarkymo sistema veikia kaip vientisas mechanizmas: sutrikus vienai grandžiai, problemos plinta toliau ir gilėja, įsisenėja. Sugadintų rūšiavimo linijų atstatymas užtrunka mėnesius, reikalauja milijoninių investicijų, o atliekų srautai tuo metu nesustoja – jie kaupiasi. Dėl šios priežasties šiandien matome ilgai besikaupusių problemų rezultatą.
Tikrasis klausimas turėtų būti ne tai, kodėl stringa atliekų išvežimas ir rūšiavimas, bet kodėl į mišrių atliekų srautą vis dar patenka tiek daug elektronikos su baterijomis.
Skaičiai rodo ne pavienę problemą, o sisteminę spragą. Ekspertų skaičiavimu, kasmet Lietuvos rinkai gali būti pateikiama apie 90 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos. Paradoksas yra tas, kad kasmet elektronikos atliekų susidaro vis daugiau, o Lietuvoje surenkamų ir tinkamai sutvarkomų atliekų kiekiai mažėja. Lietuvos gamintojų ir importuotojų organizuojamose atliekų tvarkymo sistemose tinkamai surinkta ir sutvarkyta: 2023 metais – 22,7 tūkst. tonų, 2024 metais – 21,7 tūkst. tonų, 2025 metais – 20,8 tūkst. tonų buityje naudojamų elektronikos ir buitinės technikos atliekų. Tai – mažiau nei ketvirtadalis. Kitaip tariant, kasmet surenkama ir sutvarkoma gerokai mažiau nei reikalauja teisės aktai. Nors nustatyta pareiga pasiekti 65 proc. surinkimo rodiklį, realybėje nesiekiame nė 25 proc. Kur dingsta likusi dalis? Ji lieka gyventojų namuose, sandėliukuose, patenka į aplinką arba į mišrių komunalinių atliekų konteinerius.
Elektronika, kuri patekusi į kitų atliekų srautus, gali sukelti gaisrus – elektriniai ir elektroniniai žaislai, elektriniai dantų šepetėliai, barzdaskutės, mobilieji telefonai, ausinės, laikrodžiai, valdymo pulteliai, planšetės ir kompiuteriai, elektriniai įrankiai, buitinės svarstyklės, robotai siurbliai, belaidžiai virtuvės, apšvietimo, medicininiai prietaisai ir t. t.
Pažangios įrangos daugėja, atsakomybės – ne
Elektronikos ir baterijų naudojimas kasmet sparčiai auga, o jų surinkimo sistema neatlieka savo funkcijos tokiu tempu, kokio reikalauja augantys atliekų kiekiai. Kol pavojingiausios atliekos nebus surenkamos prieš joms patenkant į mišrių atliekų srautą, tol spręsime ne problemos priežastis, o likviduosime jos pasekmes.
Visuomenėje dažnai manoma, kad atliekų tvarkymo kokybė pirmiausia priklauso nuo atliekų tvarkytojų darbo. Tačiau jie yra tik paskutinė grandis. Visa sistema prasideda nuo gamintojų ir importuotojų, kurie pagal išplėstinės gamintojo atsakomybės principą privalo organizuoti ir finansuoti elektronikos bei baterijų atliekų surinkimą ir sutvarkymą.
Kai ši grandis neveikia, atsakomybės ir finansinė našta galiausiai perkeliama atliekų tvarkytojams, savivaldybėms ir gyventojams. Kartu prarandamos galimybės pakartotinai panaudoti gaminius, susigrąžinti vertinguosius metalus, kurti žiedinės ekonomikos sprendimus ir mažinti šešėlinės veiklos riziką.
Atliekų krizė neturėtų būti vertinama kaip vienkartinis incidentas. Jei ir toliau gesinsime pasekmes, o ne šalinsime priežastis, po kito gaisro vėl skaičiuosime perpildytus konteinerius, sustojusias rūšiavimo linijas ir augančias atliekų tvarkymo sąnaudas.
Svarbiausias uždavinys šiandien – užtikrinti, kad visi gamintojai ir importuotojai realiai vykdytų savo pareigas ir užtikrintų elektronikos bei baterijų atliekų surinkimo finansavimą. Dabartinis reguliavimas neužtikrina pakankamo sistemos finansavimo ir sudaro sąlygas nesąžiningai konkurencijai, kai už neveikiančios sistemos pasekmes sumoka visa visuomenė.
Realių pokyčių pradžia galėtų tapti neišvengiama atsakomybė pareigų nevykdantiems rinkos dalyviams. Svarbiausia – ne vien sankcijų dydis, o jų neišvengiamumas. Tik tada elektronika ir baterijos nepateks į mišrių atliekų konteinerius, o bus surenkamos ir tvarkomos pagal joms taikomus reikalavimus. Sklandžiai veikianti elektronikos atliekų tvarkymo sistema reikštų mažiau gaisrų, stabilesnę atliekų tvarkymo sistemą ir mažesnę atliekų tvarkymo kainą gyventojams.
