Komentaro autorius – Alfredas Skinulis, Aplinkos apsaugos instituto vadovas
Atliekų rūšiavimo gamyklose kartojantis gaisrams, kartojasi ir tas pats klausimas: „O kas turėtų prisiimti atsakomybę?“ Juk kiekvienas gaisras reiškia aplinkos taršą, pavojų žmonių sveikatai, sugadintą infrastruktūrą ir didžiulius atliekų tvarkytojų nuostolius. Keturios didžiausios asociacijos, vienijančios beveik visą Lietuvos atliekų tvarkymo sektorių, kreipėsi į atsakingas institucijas – prašoma imtis teisės aktų pokyčių, kitaip realus gaisrų pavojus ir toliau bus atliekų tvarkytojų kasdienybė.
Elektronikos atliekų surenkama vis mažiau
Lietuva dar 2024 metais iš Europos Komisijos gavo įspėjimą dėl nevykdomų elektronikos ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų tvarkymo įsipareigojimų, tačiau, finansuojant gamintojams ir importuotojams, sutvarkytas EEĮ atliekų kiekis kasmet ir toliau mažėja.
Skaičiuojama, jog daugiau nei 3 tūkst. gamintojų ir importuotojų 2024 metais į Lietuvos vidaus rinką galėjo išleisti apie 90 tūkst. tonų EEĮ, tačiau jiems finansuojant buvo sutvarkyta tik 21,7 tūkst. tonų. 2025 metais skaičius neturėtų viršyti 20 tūkst. tonų.
Vadinasi, vietoje 65 proc. – tiek per metus pagal ES ir Lietuvos teisės aktus EEĮ gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti, finansuoti, surinkti ir sutvarkyti EEĮ atliekų, sutvarkoma tik mažiau negu 25 proc. Kur likęs kiekis? Mišrių atliekų ar pakuočių konteineriuose, stalčiuose ar sandėliukuose, gamtoje.
Ne ką geresnė situacija ir kalbant apie nešiojamąsias baterijas, kurių kiekvienuose namuose – ne viena dešimtis. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2023 metais Lietuvoje iš gyventojų atskirai surinkta tik 362 tonos nešiojamųjų baterijų.
Ekspertų vertinimu, Lietuvos vidaus rinkai kasmet atskirai patiekiama daugiau negu 2000 tonų nešiojamųjų baterijų, ir tai nevertinant baterijų kiekio, kuris patenka į rinką įmontuotas į EEĮ.
Baterijų reglamente nustatyta, kad jau dabar turime surinkti 45 proc., o iki 2030 metų – 73 proc. nešiojamųjų baterijų. Vertinant turimus duomenis, atskirai surenkame tik mažiau negu 20 proc. Kur likę maždaug 80 proc.? Vėlgi patenka į atliekų srautą, kur sukelia gaisrus, laikomos namuose arba atsiduria aplinkoje.
Taigi, pastaruosius kelerius metus išaugęs gaisrų atliekų tvarkymo įrenginiuose skaičius, visų pirma, susijęs su išaugusiu ličio baterijų patekimu į komunalinių ir kitų atliekų srautą.
Atsakomybė – ne vien vartotojų rankose
Kalbant apie gaisrus, pirmiausia gręžiamasi į vartotojus – kodėl jie neatsakingai rūšiuoja? Nors įprasta pabrėžti, jog didžiausią įtaką sklandžiam EEĮ ir baterijų atliekų tvarkymui turi atliekų tvarkytojai ar rūšiuoti privalantys gyventojai, iš tiesų, svarbiausia grandis šiame sektoriuje – gamintojai ir importuotojai.
Norint surinkti ir tinkamai sutvarkyti EEĮ ir baterijas, būtina užtikrinti, kad visi gamintojai ir importuotojai organizuotų ir finansuotų EEĮ ir baterijų atliekų tvarkymo sistemą. Kodėl iki šiol tą daro ne visi? Nei šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose, nei jų projektuose nėra nustatytos realios atsakomybės pareigų nevykdantiems gamintojams ir importuotojams. Kaip rodo praktika, atsakomybė už EEĮ ir baterijų užduočių nevykdymą nustatyta arba planuojama nustatyti tik gamintojus ir importuotojus atstovaujančioms licencijuotoms organizacijoms, tačiau toks siūlymas – neefektyvus ir visiškai neveiksmingas.
Laukia pokyčių teisės aktuose
Kokie pokyčiai teisės aktuose galėtų padėti užtikrinti tinkamą EEĮ ir baterijų atliekų sutvarkymą bei sumažinti gaisrų atliekų tvarkymo įrenginiuose riziką?
Visų pirma, aiški ir neišvengiama atsakomybė EEĮ, baterijų gamintojams ir importuotojams už kiekybinių atliekų tvarkymo užduočių nevykdymą. Atsakomybė turėtų būti numatyta ir licencijuotoms organizacijoms, bet ji, priešingai nei dabar, neturėtų sudaryti galimybės EEĮ, baterijų gamintojams ir importuotojams išvengti atsakomybės.
Neįvykdžius kiekybinių EEĮ ir baterijų atliekų tvarkymo užduočių, gamintojams ir importuotojams turėtų būti sudaryta galimybė pirmiausia patiems sumokėti mokestį už aplinkos teršimą ar kitokią ekonominę sankciją, o, to nepadarius, taikyti kontrolės priemones ir daug didesnes ekonomines sankcijas.
Antrasis siūlymas – numatyti kiekybines atliekų tvarkymo užduotis visoms baterijų kategorijoms (pradedant 2026 metais ir kasmet jas didinti).
Būtina nustatyti, kad baterijų gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti visų susidarančių baterijų pagal kategorijas tvarkymą, bet privalo surinkti ne mažesnį negu X % baterijų atliekų kiekvienais metais, skaičiuojant nuo per metus patiekto kiekio. Tik taip galima užtikrinti atskirą visų baterijų surinkimą ir sutvarkymą.
Užtikrinus šių ir kitų reikalavimų vykdymą ir realią atsakomybę verslas (gamintojai ir importuotojai, platintojai, atliekų tvarkytojai) neabejotinai sukurs efektyvią EEĮ ir baterijų atliekų tvarkymo sistemą.
Lietuvoje yra visos galimybės surinkti, paruošti pakartotiniam panaudojimui ar perdirbti visų kategorijų Lietuvoje susidarančias EEĮ ir baterijų atliekas, trūksta tik realios gamintojų atsakomybės.
Neužtikrinant atskiro EEĮ ir baterijų surinkimo Lietuva praranda vertingas žaliavas, retuosius metalus, pavyzdžiui, litį, kobaltą, galimybes vystyti žiedinę ekonomiką ir žaliąją energetiką.
Pareigas norintis vykdyti sąžiningas verslas negali konkuruoti su pareigų nevykdančiai EEĮ ir baterijų gamintojais ir importuotojas, todėl iškraipoma rinka, sektorius priverstas trauktis į šešėlį.
