Alfredas Skinulis. Penki teisės aktų pakeitimai, kurie galėtų padėti sustabdyti gaisrus atliekų tvarkymo įrenginiuose: kodėl delsiama?

Šiais metais atliekų tvarkymo gamyklose kilo devyni gaisrai, paskutinis – praėjusią savaitę Kėdainiuose. Atliekų tvarkytojai jau ne kartą įspėjo – gaisrai jų darbe tampa kasdienybe. Viena svarbiausių gaisrų dažnėjimo priežasčių – į komunalinių atliekų srautą patenkanti elektronika su įmontuotomis baterijomis ir ličio baterijos. Atliekų tvarkytojai atviri: jie žino, kaip realiai sumažinti gaisrų pavojų ir atgauti vertingas žaliavas, tačiau kodėl jų siūlymai nevirsta realiais teisės aktų pokyčiais?

Užtikrinti tinkamą elektros ir elektronikos įrangos (EEĮ) bei baterijų atliekų sutvarkymą, atgauti retuosius metalus ir kitas vertingas medžiagas – tokiais pokyčiais, patvirtinus siūlomus teisės aktų pakeitimus, neabejoja atliekų tvarkytojams atstovaujančios asociacijos. 

1. Svarbiausias pokytis, kuris turėtų atsirasti teisės aktuose – neišvengiama EEĮ, baterijų gamintojų bei importuotojų atsakomybė už pareigų nevykdymą. Pirmiausia gaminių atliekų tvarkymo užduočių neįvykdžiusiems gamintojams ir importuotojams siūloma leisti patiems susimokėti sankciją už aplinkos teršimą, o to nepadarius – taikyti kontrolės priemones bei daug griežtesnes sankcijas.

Atsakomybė turėtų būti numatyta ir licencijuotoms organizacijoms, bet ji turi būti aiški, racionali ir efektyvi, kitaip EEĮ, baterijų atliekų tvarkymo sistemos neveiks.

Didelė dalis gamintojų ir importuotojų nefinansuoja EEĮ atliekų tvarkymo ir nevykdo užduočių dėl realios atsakomybės nebuvimo. Organizacija gali suveikti kaip priedanga pareigų nevykdančiam verslui. Tą būtina keisti.

Beje, atsakomybė už kiekybinių EEĮ atliekų tvarkymo užduočių įvykdymą jau daugiau negu 10 metų yra nustatyta organizacijoms, tačiau praktiškai nuo pat pradžios užduotys yra nevykdomos, o pastaruoju metu tinkamai sutvarkomų atliekų kiekis tik mažėja.

2. Taip pat svarbu nustatyti, kad baterijų gamintojai ir importuotojai privalėtų organizuoti visų susidarančių baterijų pagal kategorijas tvarkymą ir surinkti ne mažesnį negu atsakingos institucijos nustatytą baterijų atliekų kiekį kiekvienais metais, skaičiuojant nuo per metus patiekto kiekio. Tik taip galima užtikrinti aukštą visų kategorijų baterijų surinkimo lygį ir tinkamą sutvarkymą.

3. Atskiras EEĮ kategorijas (subkategorijas) ir užduotis siūloma numatyti elektroninėms cigaretėms, kurios priskiriamos prie smulkiosios įrangos atliekų, ir fotovoltinėms plokštėms, priskiriamoms  stambios įrangos kategorijai. Smulkios ir stambios įrangos kategorijoms galioja ES reikalavimas sutvarkyti ne mažiau kaip 65 proc. atliekų, skaičiuojant nuo per metus šalyje parduoto įrangos kiekio.

Elektroninių cigarečių atveju ši užduotis vykdoma atskirai surenkant ir tvarkant kitą smulkią elektroniką – virdulius, siurblius, skrudintuvus, mikrobangų krosneles ir pan., kurių surinkimas ir tvarkymas kainuoja 5 kartus pigiau nei atskirai surinkti ir sutvarkyti elektronines cigaretes. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nesistengiama finansuoti atskiro vienkartinių elektroninių cigarečių surinkimo.

Kalbant apie fotovoltines plokštes, kurių Lietuvos vidaus rinkai kasmet patiekiama dešimtimis tūkst. tonų, situacija kiek kitokia – pagrindinis šių atliekų kiekis susidarys po 10–15 metų, todėl surinkti ir sutvarkyti 65 proc. atliekų yra praktiškai neįmanoma. Taigi, būtina nustatyti atskirą, daug mažesnę, tačiau kasmet didėjančią atliekų tvarkymo užduotį visoms (buityje ir ne buityje) naudojamoms fotovoltinėms plokštėms.

4. Dar vieną reikšmingą pokytį grandinėje galėtų įnešti reikalavimas, kad EEĮ ir baterijų atliekas iš fizinių asmenų galėtų surinkti tik su savivaldybe ar licencijuota organizacija sutartis pasirašę atliekų tvarkytojai. Aplinkos apsaugos įstatyme taip pat siūloma nustatyti 5–10 tūkstančių eurų siekiančias baudas už neteisėtą buityje naudojamos EEĮ surinkimą. Kartu – sustabdyti neteisėtą stambios EEĮ surinkimą metalo aikštelėse.

5. Galiausiai, būtina nustatyti reikalavimus pramoninių, elektromobilių ir mažųjų transporto priemonių baterijų paskirties keitimo, perdarymo ir remonto veiklas vykdantiems asmenims. Teisės aktuose ir jų projektuose nėra nustatyta jokių reikalavimų šios veiklos vykdytojams ir tai kelia grėsmę visam sektoriui. Būtina nustatyti minimalius reikalavimus šios veiklos vykdytojams.

Užtikrinus šių ir kitų reikalavimų vykdymą ir realią atsakomybę verslas (gamintojai ir importuotojai, platintojai, atliekų tvarkytojai) neabejotinai sukurs efektyvią atliekų tvarkymo sistemą, o prireikus – numatys ir ekonominį skatinimą. Svarbiausia šiuo metu – gamintojų bei importuotojų įpareigojimas imtis veiksmų.

Atlikę šiuos pakeitimus neabejotinai pasieksime šių rezultatų:

• aukštą visuomenės suvokimo lygį;

• atgausime svarbias žaliavas ir užtikrinsime ekonomikos augimą;

• pagerinsime konkurencinę aplinką;

• didinsime visuomenės ir verslo pasitikėjimą valstybe.