Nebevažiuojantį automobilį parduoti už kelis šimtus eurų gali atrodyti paprasta, tačiau kas nutinka, kai jis patenka į nelegalių ardytojų rankas? Kol vairuotojas džiaugiasi gautais pinigais, teisėtai veikiančios įmonės skaičiuoja atliekų tvarkymo išlaidas, o nelegaliai dirbantys ardytojai – pelną. Prieš kelerius metus savo automobilių ardymo aikštelę atidariusi Anželika Ilkevič sako, kad šis verslas kur kas sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir kodėl automobilio savininko atsakomybė nesibaigia jį pardavus.
Automobilių ardymo versle nėra vienos formulės
Kuo šis verslas sudėtingas? „Bendrauju su įvairių įmonių atstovais ir matau, kad kiekviena ardymo aikštelė veikia labai skirtingai. Tai nėra standartinis verslo modelis, kaip, pavyzdžiui, elektroninė parduotuvė, prekiaujanti automobilių priežiūros priemonėmis, kur panašūs gamintojai, antkainiai ir pardavimo būdai. Ardymo versle kiekvienas turi savitą veiklos principą“, – dalijasi verslininkė.
Anželikos žodžiais, šis verslas pirmiausia yra menas – čia nėra vienos formulės, kuri visada veiktų.
„Bandai skaičiuoti, atrodo, kad viskas susidėlioja vienaip, bet po kurio laiko perskaičiuoji ir rezultatas jau visai kitoks: pasikeitė rinka, kažkas įvyko. Nuolat tenka ieškoti, eksperimentuoti ir prisitaikyti. Šis verslas labai jautrus ir išoriniams veiksniams – politiniams sprendimams, įstatymų pakeitimams. Įtakos jam turi daugybė dalykų. Kita vertus, pastebėjau, kad kiekviena įmonė atspindi savo savininką – jo viziją, požiūrį ir vertybes. Todėl visi šie verslai tokie skirtingi – juk ir mes, žmonės, esame skirtingi. Man tai tarsi gyvas organizmas“, – pasakoja automobilių ardymo aikštelės vadovė.
Kada automobilis – nuostolis?
Šio verslo specifiką geriausiai atskleidžia tai, kokie automobiliai patenka į ardymo aikšteles ir kokią vertę iš jų galima gauti. Anot A. Ilkevič, automobilių ardymo versle galima išskirti dvi pagrindines transporto priemonių kategorijas.
Pirmoji – seni, eksploatuoti nebetinkami automobiliai, kuriuos priduoda gyventojai. Ardytojai tokius automobilius tarpusavyje vadina „lavonais“ – šis žodis, pasak verslininkės, taikliai nusako jų vertę.
„Realiai ardydamas tokį automobilį nieko neuždirbi – dažniausiai net patiri nuostolį, kai suskaičiuoji visas jo išardymo sąnaudas“, – dalijasi Anželika.
Visai kitokia situacija, kai ardomi naujesni ar brangesni automobiliai, kurių dalys turi paklausą rinkoje. Būtent iš tokių transporto priemonių ardymo dalis įmonių gauna pagrindines pajamas. Anot Anželikos, kai kurios bendrovės už vieną automobilį gali sumokėti ir 20 tūkst. eurų ar daugiau, o vėliau jį išardyti ir parduoti tinkamas naudoti dalis. Ardomi net ir 2025 metų gamybos automobiliai.
Automobiliai ardymui atkeliauja ne vien po eismo įvykių, bet ir po užliejimo, kai remontas dėl brangių detalių ir darbų kainuotų per daug.
Dalis automobilių gali būti techniškai tvarkingi, tačiau jų registravimas ir eksploatavimas Lietuvoje gali būti ribojami dėl vairo padėties – jis įrengtas dešinėje pusėje. Į Lietuvą grįžtantys gyventi žmonės kartais nusprendžia tokius automobilius parduoti ardymo įmonėms. Tokiu atveju transporto priemonė gali būti neapgadinta, o jos dalys – tinkamos naudoti pakartotinai.
Kiekviena dalis turi savo vertę
Anot A. Ilkevič, tinkamų pakartotinai naudoti dalių skaičius labai priklauso nuo automobilio amžiaus, būklės ir komplektacijos. Iš naujesnio, gerai sukomplektuoto automobilio, galima išardyti ir parduoti net apie 500 atskirų dalių ar jų mazgų. Tokiuose automobiliuose gausu elektronikos, įvairių valdymo blokų ir kitų komponentų, turinčių paklausą rinkoje.
Nors techniškai automobilį būtų galima išardyti iki pačių smulkiausių detalių, praktiškai taip nedaroma – atskiriami ir parduodami tie mazgai, kuriuos ekonomiškai apsimoka panaudoti pakartotinai.
Visai kitokia situacija, kai ardomas senas, smarkiai susidėvėjęs automobilis. Iš jo gali likti vos apie 50 tinkamų pakartotinai naudoti dalių, o didžioji dalis transporto priemonės dalių rūšiuojamos ir keliauja pas teisėtus atliekų tvarkytojus.
Tokiu atveju, pasak verslininkės, ir atsiskleidžia automobilių ardymo specifika – kiekvieną transporto priemonę reikia įvertinti individualiai, o sprendimus lemia ne vien jos amžius ar dalių skaičius, bet ir reali jų būklė bei vertė rinkoje.
Kai atliekų tvarkymas kainuoja
Visos pakartotinai naudoti netinkamos dalys ir kitos atliekos automobilių ardymo aikštelėje rūšiuojamos pagal jų rūšį ir pavojingumą. Anot A. Ilkevič, teisėtai veikiančios ardymo įmonės privalo turėti specialiai atliekoms laikyti skirtas zonas, o pavojingosios atliekos turi būti saugomos laikantis nustatytų reikalavimų. Kiekvienai atliekų rūšiai skiriama atskira vieta ar talpa.
Atliekoms susikaupus, įmonė kviečia jų tvarkytojus. Už kai kurias atliekas, pavyzdžiui, metalo laužą, ardymo įmonė gauna pajamų, tačiau už vertės neturinčių atliekų sutvarkymą anksčiau tekdavo mokėti. Pasak verslininkės, viena didžiausių finansinių naštų ilgą laiką buvo senų, eksploatuoti netinkamų automobilių plastiko, gumos, salono apdailos ir tekstilės atliekų tvarkymas.
„Kai iš gyventojo priimame automobilį, privalome jį tinkamai išardyti ir pasirūpinti visomis susidarančiomis atliekomis. Plastikų ir kitų vertės neturinčių atliekų susidaro tiek daug, kad jų tvarkymas gali kainuoti daugiau, nei uždirbame pardavę likusį metalą, todėl šių metų pradžioje įsigaliojęs realus automobilių gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas buvo didelis palengvinimas – už dalies šių atliekų tvarkymą nebereikia mokėti. Tai sumažino mūsų finansinę naštą, o nelegaliai veikiantys ardytojai tokių išlaidų ilgą laiką tiesiog išvengdavo“, – pasakoja Anželika.
Pokyčio reikšmę rinkai pabrėžia ir Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) direktorė Asta Pakštaitė-Marcinkienė. Pasak jos, realus visų transporto priemonių gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas skirtas ne tik užtikrinti tinkamą eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (ENTP) atliekų sutvarkymą, bet ir sudaryti sąžiningesnes konkurencijos sąlygas.
„Legaliai veikiantys ardytojai įgyja daugiau galimybių konkuruoti su nelegaliais ir gyventojams pasiūlyti didesnę kainą už seną automobilį. Kartu ši sistema kuria platesnę ekonominę naudą – padeda kurti darbo vietas, stiprinti žiedinę ekonomiką, efektyviau naudoti išteklius ir gaminti produktus iš atliekų“, – komentuoja A. Pakštaitė-Marcinkienė.
Ardytojai konkuruoja nevienodomis sąlygomis
A. Ilkevič pritaria, jog legalūs automobilių ardytojai susiduria su konkurencija, kurioje ne visi rinkos dalyviai veikia vienodomis sąlygomis. Pasak jos, nelegalūs ardytojai gali pasiūlyti mažesnes automobilių dalių kainas, nes nepatiria tokių pačių išlaidų mokesčiams, leidimams ir aplinkosaugos reikalavimams įgyvendinti.
„Mes negalime konkuruoti tomis pačiomis rinkos sąlygomis. Lietuvoje žmonės dažnai pirmiausia ieško mažesnės kainos, o mes negalime pardavinėti dalių taip pigiai, kaip nelegalūs ardytojai. Jie nemoka mokesčių, neinvestuoja į aplinkosaugą, nesirūpina leidimais ir kitomis su legalia veikla susijusiomis išlaidomis“, – pabrėžia verslininkė.
Dar viena problema, Anželikos manymu, yra internetinės prekybos platformos, kuriose automobilių dalimis gali prekiauti tiek teisėtai veikiančios įmonės, tiek kiti pardavėjai. Argumentuojama, kad taip žmonės ištraukiami iš šešėlio, nes įregistruoja individualią veiklą ir moka mokesčius.
„Mano manymu, taip gali būti sprendžiama tik viena problemos dalis, o aplinkosauginė lieka nuošalyje. Žmogus gali įteisinti prekybą, bet tai dar nereiškia, kad jo automobilių ardymo veikla vykdoma laikantis visų reikalavimų“, – teigia Anželika.
Pardavus automobilį atsakomybė nesibaigia
Pašnekovės teigimu, atiduodami seną automobilį žmonės turėtų galvoti ne tik apie tai, kiek pinigų už jį gaus, bet ir apie tai, kas transporto priemonei nutiks vėliau. Pasirinkus nelegalų ardytoją, automobilio atliekos gali būti tvarkomos netinkamai, todėl atsakomybė už jų likimą prasideda nuo kiekvieno savininko sprendimo.
„Dažnai žmogus galvoja: pardaviau automobilį ir man jau nebeįdomu, kas su juo bus toliau. Tačiau atsakomybė prasideda nuo mūsų pačių – nuo to, kokį ardytoją pasirenkame ir ar mūsų automobilio atliekos bus tinkamai išrūšiuotos, ar galiausiai atsidurs miške. Nelegalus ardytojas kartais gali pasiūlyti daugiau pinigų už automobilį, o legaliai veikiančiai įmonei jo priėmimas ir tinkamas atliekų sutvarkymas gali būti nuostolingas. Žinoma, žmogui gali atrodyti patraukliau gauti du šimtus eurų ir nebesidomėti, kas bus toliau. Vis dėlto svarbu prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą“, – sako verslininkė.
