Nuo gegužės 1-osios įsigaliojęs draudimas didžiuosiuose miestuose ir kurortuose deginti kietąjį iškastinį kurą – svarbus žingsnis mažinant oro taršą. Tačiau kartu jis iškelia ir nepatogų klausimą – ar spręsdami vieną problemos dalį nepamirštame kitos, gerokai mažiau matomos, bet ne mažiau reikšmingos? Panaudotos alyvos deginimas Lietuvoje jau daugelį metų išlieka pilkojoje zonoje: nors tai draudžiama, oficialiai sutvarkoma tik nedidelė dalis šių pavojingų atliekų, o likęs kiekis, tikėtina, tampa sunkiai kontroliuojamu taršos šaltiniu. Todėl kyla esminė dilema – ar vien draudimų pakanka sumažinti bendrą taršos mastą?
Perdirbti – visos galimybės
Panaudota alyva nėra bevertė atlieka – iš jos gali būti gaminama aukštos kokybės bazinė alyva, naudojama tepalams ir hidrauliniams skysčiams. Lietuvoje automobilių servisai privalo pavojingas atliekas perduoti licencijuotiems tvarkytojams, tačiau šis procesas kainuoja, todėl didžioji dalis panaudotos alyvos deginama ar net išmetama kartu su buitinėmis atliekomis. Situaciją dar labiau komplikuoja nelegalūs atliekų „tvarkytojai“, kurie siūlo paimti panaudotą alyvą ir už ją sumokėti – vėliau ji tiesiog sudeginama, pavyzdžiui, šildant patalpas, nors toks deginimas yra ne tik nelegalus, bet ir pavojingas aplinkai bei žmonių sveikatai.
Pasak Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) vadovės Astos Pakštaitės-Marcinkienės, papildoma priežastimi mažinant aplinkos taršą naudota alyva gali tapti šiais metais įsigaliojęs visų transporto priemonių gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas, skirtas užtikrinti eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (ENTP) atliekų sutvarkymą ir sąžiningą konkurenciją.
Visi naujų ir naudotų automobilių gamintojai bei importuotojai tapo realiai atsakingi už neigiamą vertę turinčių ar vertės neturinčių ENTP atliekų, tarp kurių – ir panaudota alyva, surinkimo, sutvarkymo sistemos sukūrimą, veikimą, finansavimą ir visuomenės švietimą. Šios pareigos įgyvendinamos gamintojams ir importuotojams organizuojant bei finansuojant atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai supaprastina procesą ir sumažina riziką, kad pavojingos atliekos pateks į aplinką ar sąvartynus.
Vis dėlto realių pokyčių galima tikėtis tik tuomet, jei sistemoje dalyvaus visi gamintojai ir importuotojai – tik tokiu atveju ji veiks nuosekliai ir efektyviai, o atliekų tvarkymo išlaidos bus paskirstytos proporcingai visiems rinkos dalyviams.
Žala aplinkai – didžiulė
„Deginant panaudotą alyvą į aplinką išsiskiria sunkieji metalai ir kiti toksiški junginiai – švinas, kadmis, chromas, nikelis, gyvsidabris, taip pat kancerogenai, dioksinai ir kietosios dalelės. Šios medžiagos nesuyra, o su dūmais patenka į orą arba nusėda aplinkoje, todėl pagal pavojingumą prilygsta pramoninėms atliekoms ir kelia rimtą grėsmę žmonių sveikatai bei aplinkai. Vos vienas litras alyvos, patekęs į aplinką, gali užteršti net milijoną litrų vandens ir didžiulį plotą žemės“, – atkreipė dėmesį A. Pakštaitė-Marcinkienė.
Tuo tarpu tinkamai surinkta alyva yra vertingas išteklius – iš vieno litro panaudotos alyvos galima atgauti apie 90 procentų žaliavos, kuri vėl panaudojama gamyboje, o pati alyva gali būti perdirbama ne vieną kartą. Vis dėlto Lietuvoje alyvos atliekų surinkimo ir perdirbimo rodikliai išlieka žemi – oficialiai sutvarkoma mažiau nei trečdalis.
„Šie skaičiai ypač neramina, turint omenyje, kad perdirbimas mažina priklausomybę nuo pirminių išteklių ir prisideda prie taršos mažinimo, taupant gamtos išteklius. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad vien draudimų nepakanka. Siekiant realaus poveikio būtina stiprinti visą atliekų tvarkymo grandinę – nuo ekonominių paskatų iki efektyvesnės kontrolės ir gamintojų bei importuotojų atsakomybės. Tik sistemiškai sprendžiant problemą galima tikėtis, kad tarša bus iš tiesų mažinama“, – kalbėjo GIA vadovė.
